It hurts more than you think:)

Stoviu ant tilto. Žvelgiu į upę. Ji lėtai ir melancholiškai teka. Smulkūs ledo gabailai plaukia ja. Susimąstau. O jei dabar paimt ir įšokt. Palikt visus blogus žmones už savęs. Kažkur ten toli. Bet ne. Tai būtų per daug lengva. Tie visi blogi ir dviveidiški žmonės to taip lengvai nepasieks. Stengiuos būti stipri. Sūri ašara nurieda ir tekšteli į vandenį. Nebeišeina būti stipriai ir nepriklausomai. Viskas taip skaudina. Jau per daug. Kažkur netoli kavinukėj žmonės švenčia, linksminasi. Kaip norėčiau ir aš dabar neturėt problemų. Kodėl pasauly šitiek daug žmonių, kuria gali žaist jausmais??? IŠ KUR JIE VISI???? Vis dar žvelgiu į upę. Galvoju, ar verta. Nė velnio.Dar viena ašara. Tekšt. Eina žmonės. Jie laimingi. Pavydu. 
"Labas!". Atėjo draugė. Nusivalau ašaras ir bandau atrodyt laiminga. Vis dar gerai apmąstau tą mintį. Ne. 
"Kas yra?" "Viskas ok gi, kodėl turėtų būti kitaip?"
Per daug skaudu. 

Myster X!xoxo