***
ežiukas ieško šilto guolio. jam nesiseka, kadangi spygliai nepatinka niekam. bet jis skaudžiai duria tik iš išorės, juk jo vidus toks minkštas ir visai nekenksmingas. žvelgia ežiukas į tolį, ieškosi kompanijos, bet visi bėga. atrodo, kaip nu mirties.bet kaip niekas nesupranta, kad gyvunėliui tereikia meilės, suprantingumo ir tikro draugo. kad pasipasakotų, išlietų širdį, gelėtų pasiguosti ir paguosti dėl pikto žodžio ar smūgio. ežys suką galvelę į dešinę. ten - daug medžių, bet visi atrodo, nusisuko. pažvelgia į kairę. ten bėga stirniukas. ežiukas neverkia. jis supranta, kad kiti neįvertina jo tokio, koks iš tikrųjų yra. jie vertina tik jo spyglius. o pastarieji - gasdina. bet ežiukui nereikia tokių. jam nereikia tokių, kurie nesupranta. jam reikia tokio draugo, kuris sugebėtų įžvelgti tikrą ežiuko asmenybę pro storą dyglių sluoksnį, įžvelgti jo nekaltumą, jo draugiškumą, jo esybę. susiraitė padarėlis ant samanų kupsto. užsimerkė ir pagalvojo: "kam man jie reikalingi?". ir teisingai. kam krimstis dėl tokių, kurie nesupranta ir skaudina, net patys to nepastebėdami. 
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą