EI TU.
Taip, tu.

Baik būti toks liūdnas dėl savęs. Juk tu tobulas. Nustok svajoti, kad būtum bent kažkiek panašus į kažką kitą, arba nenorėk,kad tave žmonės mėgtų, kaip mėgsta ten kažką. Nebebandyk gaut dėmesio iš tų, kurie tave skaudina. Mylėk savo kūną, veidą, savo asmenybę, trūkumus. MYLĖK. Be jų tu nebūtum tu. Ir kodėl tau norėt būti kuom nors kitu? Pasitikėk tuo, kas esi. Šypsokis. Tai užkrės ir kitus. Jei kam nors nepatinka, kad tu laimingas, iškelk savo vidurinį pirštą į orą ir ištark: VELNIOP. Nuo šiol mano nuotaika nebepriklausys nuo kitų. Aš laiminga, nes aš myliu save tokią, kokia esu. Aš DIEVINU savo trūkumus. Aš MYLIU savo ydas. Jie padaro mane manim. Ir tas 'aš' yra gana nuostabus.

What is love, baby, don't hurt, don't hurt me, no more

Meilė. Kas tai po velnių yra?? Klausiu savęs kiekvieną dieną. Po daugybės vienišų vakarų, galų gale galiu suformuluoti tinkamą apibrėžimą. Ekchem

Visų pirmą, tai nėra x kvadratu minus ay kubu.
Tai nėra ClHO ketvirtuoju.
Tai nėra matematika, fizika ar chemija. 
Ne.
Tai daug sudėtingiau.
Ok.
Tai meilė tikrai nėra kažkokie susikabinimai už rankučių, drugeliai pilve, bučinukai.. Taip, tai elementai, atsiradus meilei (arba simpatijai, kurią labai dažnai sumaišo su meile:) ). Bet kas yra tas pats jausmas? Taigi, kad tai jausmas. Bet nemanau, kad šis naivus žodis gali apibūdint meilę. Ne, per daug abstraktu.
Meilė - tai jausmas širdy. Smegenyse. Galima traktuoti kaip nori. Jausmas, dėl kurio gyvenimas atrodo mielesnis. Netgi patrauklesnis. Kažkas labai gerai yra pasakęs: Įsimylėjęs į viską žiūri lyg pro rožinius akinius. Tiksliai taip ir būna. Meile netgi galima pavadinti apsvaigimu. Kaip pavartojus narkotikų. Aplinkiniai tarsi neegzistuoja. Yra tik jis arba ji. Tuom meilė ir žavinga. Juk apsvaigimo jausmas žavi! Įsimylėjęs asmuo labai greitai atpažįstamas vien šiuo bruožu.  Daug kas, iš tiesų labai jau banaliai, meilę įvardija kaip žemės sukimosi priežastimi. Kad ir kaip banaliai skambėtų, aš visiškai pilnai sutinku. Jei nemyli - negyveni. Atsakykit man į klausimą, kaip galima gyvent nieko nejaučiant? KAIP? Bet baisiausia yra tada, kai žmogus sumaišo meilę su paprastu susižavėjimu. Jis meluoja savo partneriui, kad jį mylį, bet kaip tam partneriui patikėt, jei pats žmogus savo žodžiais netiki? Taigi patarimas, kurį, manau, visi duotų, jei panorėtų: nesakyk myliu, jei to tikrai nejauti. Kam reikia erzint žmogų, jam meluot? Geriau 15-ka kartų apsvarstyk, 16-tą jau rašyk.
Bet vis dėlto, meilė ne vien gėlytės ir drugeliai. Pasitaiko skaudžių momentų. Barnių būna visuose porose. Apie išsiskyrimus manau net neverta šnekėt. Aš, asmeniškai, nieko skaudesnio nesu patyrūs. Dar ir dabar negaliu atsigaut, nes tą žmogų tikrai mylėjau. Ir vis dar myliu, bet gyvenimas padaro savo. Taigi, meilė žudo iš vidaus, kai nusprendžia pasitraukti. Tuo momentu nori mirti, nes tas jausmas labai jau skaudžiai bando išlėkt, labai greitai. Šiaip, ankščiau niekad nesuprasdavau, kaip galima taip kentėti po išsiskyrimo, kaip galima nesugebėt pamiršti žmogaus. Dabar tai labai puikiai suprantu, ir nesmerkiu žmonių, kurie to vis dar nesupranta. Ateis laikas, tikrai supras ir su kaupu.


Sooo, tokios tos mano mintys. Patirtis, nors ir menka, daro savo. Kai kurie iš tokių mano teiginių tik pasijuoktų, bet aš nebijau, nes žinau, kad dar ne pabaiga, kad dar mokysiuos ir mokysiuos, ir kad tai tik pirmos mintys. Pirmos rimtos mintys.
Ai, nors žinot ką. Eikit geriau pasimokykit matematiką, ten bent jau ne taip painu.






Labanakt.

I had hoped you'd see my face and that you'd be reminded, that for me, it wasn't over.

Tu skolingas man suknistus 12 mėnesių mano gyvenimo.

Letter from Paris

Mažytė graži užsispyrus mergytė
Atsisėda prie veidrodžio ir pradeda dažytis
Pabaigus makiažą, ji naudojasi ta proga
Kad mamos nėra namie, išrausia jos garderobą
Iš eilės matuojasi visus mamos rūbus
Ir maivosi prieš veidrodį linguodama klubais
Kambarys jos svajonėse pavirsta rūmais
O mamos suknelės – madingiausiais kostiumais
Ji nužvelgia savo figūrą atidžiai
Po to Klaudijos Šifer nuotrauką pavydžiai
Slapčiausios jos svajonės, gyvenimo kryžius
Ji taip trokšta dirbti manekene Paryžiuj
Bet laikrodžio rodyklė artėja prie šešių
Tuoj tėvai sugrįš namo, reikia sėst prie pamokų
Ji sutvarko drabužius ir plauna veidą dažytą
Pavirsta vėl įprasta mažyte mergyte

Nei jos tėvai, nei jos draugai rimtai nežiūri į tai
Ir aš gana dažnai sakydavau jai juokais
Kai tu tapsi žvaigžde pasaulinio dydžio
Parašyk man, parašyk man laišką iš Paryžiaus

Ji užaugo graži, užsispyrus mergaičiukė
Ir į gulbę pavirto iš bjauraus ančiuko
Dabar jos apimtys, ūgis ir svoris
Pasaulinių standartų, aukščiausia kategorija
Jinai parašė pareiškimą dalyvauti konkurse
Gražiausios merginos rinkimuose mieste
Pirmą mis karūną jei laimi, tad gal
Prieš ją atsivers visas baltas pasaulis

Linksma, graži, užsispyrus mergytė
Išvažiuoja į Paryžių karjeros daryti
Su manim atsisveikindama ašarą braukia
Ji nežino, kas jos svetimoj šaly laukia
Bėga metai, o pašto dėžutė tuščia
Ji pamiršo vieną mane čia
Taip niekada ji ir negrįžo
Taip ir neparašė laiško iš Paryžiaus.

Get real

Mielos merginos,

žinokit, kad vaikinai neatbėgs pas jus į namus su gėlemis trečią ryto. Jie nerėks,kad myli jus per visą kolidorių. Jie pastoviai nerašys, kokios jūs gražios ir tobulos esat. Jie tikriausiai nedainuos ir nešoks su jumis per lietų. Kaip manot? Taip, jie meluoja ir apgaudinėja, bet tik kai kurie. Betgi merginos taip pat. Baikit kelt tokius didelius lūkesčius ir susitaikykit su ta mintimi, kad vaikinai neidealūs. Ir tokios nesate jūs.

Jam patiko gražios. Jai reikėjo mylinčio šalia.

Jam patiko sugrūsti savo liežuvį jai į gerklę (ypatingai prieš draugus). Ji dievino švelnius jo bučinukus.

Jam patiko grubiai. Ji buvo švelni.

Jis žvalgėsi į kitas. Ji matė tik jį. 

Jis melavo. Ji tikėjo.

Jis apie ją negalvojo. Ji jo pasiilgo.

Jam buvo nusispjaut. Ji verkė.

Jis susirado kitą. Ji negalėjo jo pamiršti.

Ji maldavo. Jis nekreipė dėmesio.

Ji pasidavė. Jis suprato.

Ar verta kankintis dėl žmogaus, kuris tavęs nevertas?