Meilė. Kas tai po velnių yra?? Klausiu savęs kiekvieną dieną. Po daugybės vienišų vakarų, galų gale galiu suformuluoti tinkamą apibrėžimą. Ekchem
Visų pirmą, tai nėra x kvadratu minus ay kubu.Tai nėra ClHO ketvirtuoju.
Tai nėra matematika, fizika ar chemija.
Ne.
Tai daug sudėtingiau.
Ok.
Tai meilė tikrai nėra kažkokie susikabinimai už rankučių, drugeliai pilve, bučinukai.. Taip, tai elementai, atsiradus meilei (arba simpatijai, kurią labai dažnai sumaišo su meile:) ). Bet kas yra tas pats jausmas? Taigi, kad tai jausmas. Bet nemanau, kad šis naivus žodis gali apibūdint meilę. Ne, per daug abstraktu.
Meilė - tai jausmas širdy. Smegenyse. Galima traktuoti kaip nori. Jausmas, dėl kurio gyvenimas atrodo mielesnis. Netgi patrauklesnis. Kažkas labai gerai yra pasakęs: Įsimylėjęs į viską žiūri lyg pro rožinius akinius. Tiksliai taip ir būna. Meile netgi galima pavadinti apsvaigimu. Kaip pavartojus narkotikų. Aplinkiniai tarsi neegzistuoja. Yra tik jis arba ji. Tuom meilė ir žavinga. Juk apsvaigimo jausmas žavi! Įsimylėjęs asmuo labai greitai atpažįstamas vien šiuo bruožu. Daug kas, iš tiesų labai jau banaliai, meilę įvardija kaip žemės sukimosi priežastimi. Kad ir kaip banaliai skambėtų, aš visiškai pilnai sutinku. Jei nemyli - negyveni. Atsakykit man į klausimą, kaip galima gyvent nieko nejaučiant? KAIP? Bet baisiausia yra tada, kai žmogus sumaišo meilę su paprastu susižavėjimu. Jis meluoja savo partneriui, kad jį mylį, bet kaip tam partneriui patikėt, jei pats žmogus savo žodžiais netiki? Taigi patarimas, kurį, manau, visi duotų, jei panorėtų: nesakyk myliu, jei to tikrai nejauti. Kam reikia erzint žmogų, jam meluot? Geriau 15-ka kartų apsvarstyk, 16-tą jau rašyk.
Bet vis dėlto, meilė ne vien gėlytės ir drugeliai. Pasitaiko skaudžių momentų. Barnių būna visuose porose. Apie išsiskyrimus manau net neverta šnekėt. Aš, asmeniškai, nieko skaudesnio nesu patyrūs. Dar ir dabar negaliu atsigaut, nes tą žmogų tikrai mylėjau. Ir vis dar myliu, bet gyvenimas padaro savo. Taigi, meilė žudo iš vidaus, kai nusprendžia pasitraukti. Tuo momentu nori mirti, nes tas jausmas labai jau skaudžiai bando išlėkt, labai greitai. Šiaip, ankščiau niekad nesuprasdavau, kaip galima taip kentėti po išsiskyrimo, kaip galima nesugebėt pamiršti žmogaus. Dabar tai labai puikiai suprantu, ir nesmerkiu žmonių, kurie to vis dar nesupranta. Ateis laikas, tikrai supras ir su kaupu.
Sooo, tokios tos mano mintys. Patirtis, nors ir menka, daro savo. Kai kurie iš tokių mano teiginių tik pasijuoktų, bet aš nebijau, nes žinau, kad dar ne pabaiga, kad dar mokysiuos ir mokysiuos, ir kad tai tik pirmos mintys. Pirmos rimtos mintys.Ai, nors žinot ką. Eikit geriau pasimokykit matematiką, ten bent jau ne taip painu.
Labanakt.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą