
 Pamenu, kai viskas buvo kitaip. Žodžių buvo begalybė, eilės ilgiausios, sakiniai užimdavo po kelis lapus. Dabar to nebėra. Problema tame, kad bandydama kažką kurti ar rašyti, galvoju vien apie tave. Ir šiandien pastebėjau, kad tu iš tiesų tobulas: tavo šypsena akina, balsas verčia lyditis, panelių dėmesys paverčia geidžiamu. Bet viskas būtų gerai, viskas būtų ŽIAURIAI gerai, jei nebūtų blogai. Tu, toks kaip TU niekada, pabrėžiu, niekada nepažiūrėtum į mane. Tikrai. Ir kai viskas atrodo pamažu eina geryn, vėl tave pamatau ir vėl viskas apsiverčia aukštyn kojom.
Pamenu, kai viskas buvo kitaip. Žodžių buvo begalybė, eilės ilgiausios, sakiniai užimdavo po kelis lapus. Dabar to nebėra. Problema tame, kad bandydama kažką kurti ar rašyti, galvoju vien apie tave. Ir šiandien pastebėjau, kad tu iš tiesų tobulas: tavo šypsena akina, balsas verčia lyditis, panelių dėmesys paverčia geidžiamu. Bet viskas būtų gerai, viskas būtų ŽIAURIAI gerai, jei nebūtų blogai. Tu, toks kaip TU niekada, pabrėžiu, niekada nepažiūrėtum į mane. Tikrai. Ir kai viskas atrodo pamažu eina geryn, vėl tave pamatau ir vėl viskas apsiverčia aukštyn kojom.
Ech, vėl apie tave. Pasikartosiu, KUR DINGO EILĖS IR KILOMETRINIAI SAKINIAI? Kur dingo išskirtinis gamtos grožio supratimas ir pozityvo kelimas? Gal tiesiog nebeliko motyvacijos ir įkvėpimo? O gal tiesiog tu pasirodei mano gyvenime?
Žiauriai noriu padėkoti jums, skaitantieji, ir jums, siekėjai, kad vertinate mano darbą, nors ir labai menką. Atsiprašau, kad jums tenka kęsti mano kaprizus ir nuotaikų kaitas, tačiau manau, kad jums nuo to tik įdomiau. Jūsų kiekvieno blogas yra nerealus ir išskirtinis, noriu, kad žinotumėt. Bet kalbu tikrai iš širdies. Dar kartą labai ačiū. One love. 
 




