Pianino garsas atrodo tyras ir nepažeistas. Natos slenka tyliai, beveik nepastebimai. Viskas beveik kaip pasakoj, kaip mama sekdavo: vanilinės jūros putos, braškiniai debesys, žodžiu, saldu. Kažkur toli, ten, už braškių, slepiasi auksas. Kaip pasakė vienas, em, veikėjas, jį pažabojęs, taptum dievu. Nejaugi?
Ta, tatatatatatatatatatata, taaaa, tatatata tatatata. Natos nukrypo nuo kurso. Jos šokinėja. Atsisėdo kitas pianistas. Dingo saldumas, dingo pienio kriokliai, braškių debesys, auksas. Bzzzzzzzzzzzzzzzzzz. Nepastebimai viskas dingsta. VISKAS. Baltas fonas. Nebelieka kampų, tik neapibrėžtos linijos. Kas vyksta? Kam naikint tai, kas tobula?
Tyla spengia ausyse. Tuštuma akina.
Kažkas pažabojo auksą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą