Beeinant Rimą užklupo lietus. Ji to nejautė, ji tik ėjo. Rimos lūpos judėjo, tai labai nežymiai matėsi. Vaikinas, einant pro šalį, pakerėtas jos kojų ilgumo, atsisuko ir nusišypsojęs sušvilpė. Šiąnakt jis sapnuos tą merginą su tobulom linijom. Bet Rima viso to nejautė. Iš jos lūpų sklido neaiškūs garsai. Nesuprasi, ar tai džiaugsmo ženklas, ar liūdesio. Mergina toliau žingsniavo su savo
neaiškiomis mintimis, džiaugsmu arba sielvartu. "Aš jam per prasta. Aš jam per prasta. Aš jam per prasta" - ji be perstojo tai kartojo ir kartojo. Staiga ji susivokė esanti kiaurai šlapia, nors tai nebuvo blogai - lietus slepia ašaras. Rima tik dabar suprato esanti visai kitam miesto gale, toli nuo savo namų. Mergina pasiklydo - kelyje ir savo mintyse. Ji pradėjo bėgti, kuo toliau nuo visko. Bėgo dešimtį minučių, daugiau nebegalėjo, kadangi vargšės kūnas išseko. Rima sukniubo toje pačioje vietoj. Netikėtai jos akys nusišypsojo, lūpos ištarė: "Aš jį myliu". Tai ją varė pirmyn ir palaikė jos silpną širdį. Tą pačią akimirką Rima užsimerkė ir..užmigo. Viena, purve, lietuje. Bet ji matė, jautė, sapnavo tik jį.
Vis paskaitau tavo blog'ą, kai tik atsiranda naujas įrašas ir jaučiu, kad blemba, čia tiek dalis manęs yra, galbūt todėl čia jaučiuosi jaukiai ir tokia, kokia esu... O šiaip šaunuolė! Patiko;)
AtsakytiPanaikintižinok, man taip gera tai girdėt! dėl tokių, kaip Tu norisi toliau rašyt! Tik, aišku, gaila, kad randi savęs dalį, nes tai, ką patiriu aš, niekam nelinkiu patirt. Bet tikrai labai labai džiaugiuos, kad patinka, kad įrašai sukelia emocijų, tikrai stengiuosi:) ačiū dar kartą!:*
PanaikintiKažkada galvojau ai vat ir aš parašysiu savo bloge, kas mane slegia, kas kankina, išsiliesiu bent ten, bet pagalvoju, ar kažkam iš viso bus įdomu, pagalvos, kad eilinė isterikė ir tiek, ir vis susilaikau, bet atėjus čia, pamatai, kad kažkas išsiliejo už tave ir tikrai paglosto širdį, nuramina. Bet tikrai nesidžiaugiu ir nelinkiu Tau to patirti daugiau, tiesiog gera, kad žinai, jog Tu esi ne vienas tokioje padėtyje!:)*
PanaikintiNEsivaržyk vien dėlto, kad bijai, ką kiti gali pamanyt. Labai lievas jausmas, patikėk, žinau. Daryk, kaip tau geriau ir kaip tau patinka. Nu pavyzdžiui aš. Tu paskaityk mano įrašus :D Pasakytum, emošnikė, pastoviai nepatenkinta, verkianti :D bet aš neesu tokia. Aš visuomet šypsausi ir niekas net neįtaria, kaip jaučiuosi. Tik čia aš pabūnu savimi. Ir man asmeniškai, nerūpi, kad kažkam čia per sudėtinga suprasti, per nuobodu, per irzlu. Aš neverčiu žmonių skaityti, jie tai daro patys, jie patys pasirenka :D Tai va, svarbiausia nesivaržyk ! Lauksiu tavo bloge įrašo apie JĮ! :DD**
PanaikintiBet žinai, kas stabdo, kad jį skaito kelios pažįstamos, kurios neturėtų apie tai sužinoti, nes tai per daug asmeniška, tas labai nervina!O šiaip aš labai atviras žmogus, man yra problemos ne su kitų žmonių paslapčių laikymu, bet su savo :DD*
AtsakytiPanaikintiTada žinai ką? Aš esu užsivedus sąsiuviny atskirą, kur viską viską rašausi :D Tai panašiai kaip čia, tik atviriau. Kaip, tarkim pasižymiu akimirkos mintis ar kažkas tokio. Dieve, tam sąsiuviny pusę mano gyvenimo :D Tai va, jei negali čia išsilieti, varyk pardėn sąsiuvinio ir pradėk paslaptis liet sau!
Panaikinti